Iš kur jie kilo ir ką jie reiškia?
Papročiai, kaip ir apeigos, ritualai kilę iš gilios senovės ir būdingi kiekvienai žmonių bendruomenei, nesvarbu kuriam pasaulio kampelyje jie gyventų.
Papročiais perteikiamos elgiasio normos bei taisyklės konkrečiam ritualui ar apeigoms ar privalomam veiksmui atlikti. Paprotys gali neturėti jokios religinės ar simbolinės reikšmės, kaip: nusivalyti kojas prieš užeinant į namus ar rankų plovimas prieš valgį.
Apeiga yra jau simbolinę prasmę turintis veiksmas pvz: laužti duona ar kaledini
paploteli per kučių vakarienę.Pasleptą simboline prasme turintys veiksmai dar vadinami
ritualais. Apeigos ir ritualai paprastai yra kile iš gilia praeiti siekianciu tikejimu, magijos, kartais
išlaikiusiu savo pirmine prasme, kartais virtusiu žaidimais ir pramogomis.
Ceremonijomis vadinamos tokios
apeigos, kurios magiškos ar religines prasmes neturi.
Lietuviu kalendoriniu švenciu paprociai ir apeigos savo kilme siekia gilia senove, susijusia su senoves Europos
memorialine kultura, paslaptinga žemes ir vandens stichija, iš kurios atsiranda gyvybe ir vystosi pagal menulio
frazes. Tas senasis tikejimas menulio itaka augmenijos augimui, kalendoriniuose paprociuose išliko iki musu dienu.
Kalendoriniuose paprociuose yra išlikusiu chtoniniu (žemes, augmenijos) dievybiu sugebejimu per mirti vel atgimti
naujam gyvenimui.
Tokio tikejimo pedsaku yra kuciu, pusiaužiemio, Užgaveniu paprociuose.
Krikšcioniškuosiuose ivairiu švenciu pavadinimuose šalia šventes pavadinimo pagal tas dienas šventojo varda yra dar
ir kitas pavadinimas, pvz.: rugpjucio 15-oji šv. Marijos gimimo švente Ašpažia, ašpažele, šilinomis.
Dažniausiai mus yra pasieke krikšcioniško bažnytinio kalendoriaus švenciu vardai ir žmones jais vadina tuos
kalendoriaus taškus, pagal kuriuos jie rikiavo savo lauko darbu pradžia, pabaiga ir visa savo buiti.
Kalendoriniuose paprociuose yra nemažai naujoviškesniu krikšcionišku bruožu. Daugelyje apeigu, pvz.: užkalbejimuose,
burimosi senojo mitinio tikejimo ir krikšcioniški elementai yra visiškai sumiše. Tai liudija musu proteviu pagarba
senoves atminimui, bet kokiu tradiciju ilgaamžiškuma tuo atveju, jei suvokiama ju prasme kaip buities esme ir
išlikimo salyga. Apeigu suvokimas iš kartu i kartas neše ir saugojo ta istorine atminti, kuria ir šiandien turime kaip mus iš amžiu gludumos per sumaištis ir negandas pasiekusia tautines kulturos vertybe.