Tavo vaikiškas mažas pasaulis Dar apgaubtas stebuklų skraiste. Ir veidukas švyti kaip saulė, Kai miegodamas šypsais sapne. Tu tyra ir trapi asmenybė, Dar nei melo, klastos nežinai. Tavo vaikiškas mažas pasaulis Tegul būna ilgai dar ilgai.


Tavo akys žvelgia Lyg du žiburėliai. Klausi širdies spindį: Vis kodėl kodėl? Tasai tau atsako: Būk geru žmogum!


Ar matei, kaip meškutis šį rytą Tau šypsojos ir leteną tiesė, Ar skaitei vėjo laišką rašytą, Jis ant lango Tau pasaką piešė, Ar girdėjai, kaip medžiai šlamėjo: Su gimimo diena, mielas (vardas)!!! O žvirbliukas kieme vis čirškėto: „Čik čiriki, tau laimės, Tau laimės!"


Sužibo žvaigždelė- užgimė dukrelė. Dalia žvaigždelės- šviesti ir žibėti, Mažos dukrelės- augti ir stiprėti...


Išdykauja, žaidžia, liūdi, siaučia, nesvarstydami - kodėl ir kam Jeigu šita žemė kam priklauso Tai pirmiausia, žinoma, vaikams. Mes gi esam tie, kurie jų laukia, laukdavo ir lauks visais laikais. Tik su jais mes jaučiamės suaugę o vieni - mes irgi kaip vaikai.


Tai smagu smagu Bėgti pasitikt draugų! - Nepavysi, jei veji, Juk mergytei - jau treji! (Ramutė Skučaitė)


Tavo vaikiškas mažas pasaulis Dar apgaubtas stebuklų skraiste, Ir veidelis dar švyti kaip saulė, Kai miegodama šypsais sapne... Tu tyra ir trapi asmenybė, Dar nei melo, nei klastos nežinai. Tavo vaikiškas mažas pasaulis Tegul būna ilgai dar ilgai...


Tu jau esi. Tu dar nemoki juoktis, Todėl verki - iš laimės, iš smagumo! Bet štai, Ieškodamas Mamos - nusišypsojai... Kaip gera būti!


Toks mažytis mažytis žmogutis, su rankytėm, kojytėm - matai? Išbučiuosim visus pirštukus, gal po tūkstantį kartų - tikrai! (Laimingiausia paliks ši diena - kai pasaulį išvydo dukra!)


Aš jau esu. Ir moku juoktis jau. Bet dar verkiu - iš laimės, iš smagumo. Parodykit man visa, kas gražu! Kas miela, tyra ir šviesu. Kaip gera būti su Jumis kartu!


Tas laukimas... Ilgai lauktas džiaugsmas... Ir skausmas, kankinantis skausmas... Tai mažylio kelias į pasaulį. Dar minutė, kita... Ir štai pirmas klyksmas, jūsų žvilgsniai susitiko,jūs jau viens kitą pažįstat, neapsakomas jausmas. Tu jau mama... Vienintelė,nepakartojama tik jam vienam reikalinga, nuo šiol tu visas pasaulis, o tau jis visas gyvenimas. Tavo pareiga rūpintis,mylėti,glausti,paguosti,subarti,atleisti. Jis tavo širdelės dalis,tavo gyvenimo džiaugsmas.


Tu gimei, kai žydėjo pavasario gėlės Ir saulutė šypsojos linksmai. Pravirkai, įkvėpu(-ę)s gyvenimo oro Ir žvilgsniu mane sutikai. Pažvelgei giliai į akis Tu mane pažinai, nurimai, tartum sakydama(-s) Sveika mama, aš jau gimiau!


Mamos šypsny atgyja pasakos, lopšinės, Žaislai prasijuokia kartu su tėveliu, Mažuti, stiebkis, auk didutis, Tavęs daug laukia nuostabių dienų.


Tu palauk, jis greitai ateis Dar minutė, sekunde trumpa. Dar atodūsis ilgas, sunkus. Nesvarbu : ar sūnus ar dukra. Jis jau skuba pasaulin. Jauti? Jis jau greitai, jau greitai pravirks. Jauti? Pakentėk... O chalatai balti Jį pirmieji šioj žemėj sutiks. Bet minutė pavirto diena Ir tas skausmas begalo aštrus Nežinos tik sūnus niekada, koks tas kelias pasaulin sunkus. Dar įkvėpk... nuščiuvo visi Ir kūną nuliejo liepsna . Paklausyk, ar girdi savo sūnų, geroji mama.


Upeliukas, įtekantis į jūrą ir pamatęs prieš save Neaprėpiamus žydrius tolius bei galimybes pasinerti, Susimaišyti su ta didybe, negali užmiršti to šaltinio, Iš kurio jis ištekėjo, nuo kurio prasidėjo jo vingiuotas kelias žeme Per užtvankas ir kitokias kliūtis, kurias jam reikėjo nugalėti... Tad pakelkime tostą už tai, kad niekuomet mes Ir mūsų vaikai neužmištume savo šaknų.


Kol šiąnakt saldžiai miegojai, Fėjos kepė pyragus, Jos šiandien su miško paukščiais Švęs vaikų gimtadienius. Džiaugsmo ir šviesos karalius Skaitė tavo svajones Ir įsakė savo galioms jas išpildyti visas. Angelo balta širdelė tave Saugos ir padės, Tad, užpūsdama žvakelę, padėkoki Jiems visiems.


Rieda saulytė takučiu su torčiuku ant pečių, Štai metukų jau ir du, Su saulyte eis kartu, Tad užpūskit žvakutes, Jos išpildys svajones...


Turėtum jaust, kad mylimas esi Žmogau, pasaulio angele ir paukšti. Kad mylimas esi vandens ir oro dienos ir vakaro, nakties ir ryto, Visų viršūnių savo ir bedugnių Turėtum jaust, kad mylimas esi.


Šypsos katinas ūsuotas, Sargis nebenori loti, Uodegom kelius tik brauko Ir gardaus pyrago laukia. Žino, kad jų šeimininkė Šiandien šventės kaltininkė. Juk gimtadienis - proga, Metai devyni - jėga!


Kaip gerai, kad nepaklydo Gandras, nešdamas tave... Juk dabar gimimo dieną Galime atšvęst drauge!!!


Dovanoju Tau vaikystės pasaką, Džiugų juoką, laukų žalumą, Dovanoju viską; - tik ne ašarą, Tik ne karčią, sūrią ašarą...


Vaikystė - tai margas drugelis, Vaikystė - tai sapnas gražus, Ji lekia kaip lengvas vėjelis Ir greitai skaičiuoja metus.


Kas kiek paauga per metus? Zuikutis net penkis kartus! Ir tu stiebiesi šitaip greit... Net metai spėjo tau sueit!..


Žvilgtelėjus į akis vasario (kovo) saulė aukso skrynią atidarė ir prižarstė mišką spindulių kaip linksmų pavasario gėlių.


Šiaurys už lango ūžė: Žu žu! Žu žu! Žu žu!- Balta žiemužė atėjo pamažu... O jos vaikučiai laukė su slidėmis kieme. Žiemužė baltaplaukė pasakė jiems: „Eime!" Nusivedė į kalnus ji daug mažų draugų, Ir veidukus, ir delnus patrynė ji sniegu. Dabar tai bus nešalta, ir žaisti jie galės... Žiemužę baltą baltą visi vaikai mylės.


Bulvė kalbina buroką - tau visai brolyti bloga, Šeimininkė bėga skuba, tuoj įmes tave į sriubą. O burokas tiktais juokias - kas čia tokio, kas čia blogo? Nutarkuos virtuvėj nosį - va tada ir tu žinosi. Aš jaučiu, aš jaučiu - blynų bus labai gardžių!


Aš mažas vaikelis, kaip pupų pėdelis, Šen šoku, ten šoku Ir nieko nemoku... * Vaikams


Seni Šalti, raudonosi, Ką tu man padovanosi? Ar žaisliuką, ar broliuką? Ar raudoną obuoliuką?


Žū žū žū per kiškio kiemą Šaltis vežė baltą žiemą. Kiškis piškis strykt iš miego Žiū pro langą, pilna sniego.


Nesulaukę vasarėlės, Ant langų pražydo gėlės. Priglaudžiau prie stiklo skruostą Ir ledinę gėlę uostau. Štai nosytė jau sušlapo, Neužuodus jokio kvapo. Kam tokias gėles augint? Nei pauostyt, nei nuskint. (J.Marcinkevičius)


1 2